Daugelis importo problemų pastebimos tik tuomet, kai krovinys jau pasiekia uostą, terminalą arba muitinės sandėlį. Tačiau tikroji problema dažniausiai atsiranda gerokai anksčiau – dar prieš tiekėjui išsiunčiant prekes.
Kol krovinys tebėra tiekėjo sandėlyje, daugumą klaidų galima ištaisyti paprastai ir palyginti nebrangiai. Kai prekės jau pakrautos į konteinerį, laivas išplaukęs, o originalūs dokumentai išsiųsti, pasirinkimų lieka kur kas mažiau. Kiekviena korekcija gali reikšti papildomas išlaidas, vėlavimą ar net krovinio sulaikymą.
Todėl importo procesas turėtų prasidėti ne nuo transporto užsakymo, o nuo informacijos patikrinimo. Straipsnyje aptarsime, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį.
1. Ar komercinėje sąskaitoje pateikta pakankamai informacijos?
Komercinė sąskaita yra vienas svarbiausių importo dokumentų. Pagal joje pateiktus duomenis atliekamas muitinis įforminimas, apskaičiuojami muitai ir importo PVM.
Dažna klaida – pernelyg bendras prekės aprašymas. Tokie įrašai, kaip „parts“, „equipment“, „samples“, „accessories“ arba „spare parts“, neleidžia tiksliai suprasti, kokios prekės importuojamos.
Sąskaitoje turėtų būti aiškiai nurodyta:
- tikslus prekės pavadinimas ir paskirtis;
- kiekis, vieneto kaina ir bendra vertė;
- naudojama valiuta;
- pardavėjas ir pirkėjas;
- pristatymo sąlygos pagal „Incoterms“;
- prekės kilmės šalis;
- nuolaidos, transportavimo ar kitos papildomos išlaidos, jei jos daro įtaką prekės muitinei vertei.
Reikia patikrinti ir tai, ar sąskaitoje pateikta informacija sutampa su užsakymu, sutartimi bei faktiškai siunčiamomis prekėmis.
2. Ar teisingai parinktas prekės kodas?
Nuo prekės klasifikavimo priklauso ne tik muito tarifas. Prekės kodas taip pat gali lemti antidempingo muitus, importo apribojimus, licencijų, sertifikatų ar papildomų dokumentų poreikį.
Viena dažniausių klaidų – automatiškai naudoti tiekėjo nurodytą HS kodą. Trečiosios šalies tiekėjas kodą gali būti parinkęs pagal savo šalies tarifų sistemą arba tiesiog nukopijavęs iš ankstesnės sąskaitos.
Importuotojas turėtų įsitikinti, kad kodas tinkamas deklaruojant prekę Europos Sąjungoje. Tam gali prireikti informacijos apie:
- gaminio medžiagą ir sudėtį;
- technines savybes;
- paskirtį;
- veikimo principą;
- komplektaciją;
- gamybos būdą.
Vien prekės nuotraukos ar komercinio pavadinimo klasifikavimui dažnai nepakanka.
3. Ar tinkamai nustatyta prekės kilmė?
Prekės kilmė nėra tas pats, kas šalis, iš kurios krovinys išsiunčiamas.
Kinijoje pagaminta prekė, išsiųsta iš Turkijos sandėlio, nebūtinai tampa turkiškos kilmės. Lygiai taip pat prekių perkrovimas, perpakavimas arba laikymas kitoje valstybėje dažniausiai nepakeičia jų kilmės.
Kilmė gali turėti įtakos:
- taikomam muito tarifui;
- lengvatinio muito galimybei;
- antidempingo priemonėms;
- sankcijų ir kitų prekybos apribojimų taikymui;
- kilmės ženklinimo reikalavimams.
Jeigu norima pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu, reikia iš anksto patikrinti, koks kilmės įrodymas būtinas. Bandymas gauti arba pataisyti tokį dokumentą kroviniui jau išvykus gali užtrukti.
4. Ar prekėms nereikia sertifikatų, leidimų arba papildomų deklaracijų?
Ne visos prekės gali būti importuojamos, pateikus tik sąskaitą ir transporto dokumentą.
Priklausomai nuo prekės, gali būti reikalingi atitikties dokumentai, licencijos, veterinariniai ar fitosanitariniai sertifikatai, saugos duomenų lapai, bandymų protokolai, kilmės dokumentai arba specialios deklaracijos.
Papildomi reikalavimai gali būti taikomi:
- maisto produktams ir pašarams;
- augalams bei medienos gaminiams;
- cheminėms medžiagoms;
- kosmetikai;
- elektronikai;
- baterijoms;
- medicinos priemonėms;
- dvejopo naudojimo prekėms;
- prekėms, kurioms taikomi CBAM, EUDR ar kiti ES reikalavimai.
Svarbu patikrinti ne tik tai, ar dokumentas egzistuoja, bet ir tai, ar jis galioja konkrečiai siunčiamai prekei, gamintojui, partijai bei ES rinkai.
5. Ar pakavimo lapas atitinka faktinį krovinį?
Pakavimo lape pateikta informacija turi sutapti su sąskaita ir realiai pakrautu kroviniu.
Reikėtų patikrinti:
- pakuočių skaičių;
- bruto ir neto svorį;
- matmenis;
- prekių kiekį kiekvienoje pakuotėje;
- ženklinimą ir pakuočių numerius;
- padėklų, dėžių ar kitų pakuočių tipą.
Netikslus svoris ar matmenys gali pakeisti transportavimo kainą ir sukelti problemų planuojant vietą transporto priemonėje. Neatitikimai tarp sąskaitos, pakavimo lapo ir faktinio krovinio gali sukelti klausimų muitinio įforminimo metu.
Jeigu naudojamos medinės pakuotės ar padėklai, taip pat reikia patikrinti, ar jie atitinka taikomus fitosanitarinius reikalavimus ir yra tinkamai paženklinti.
6. Ar pasirinktos tinkamos pristatymo sąlygos?
„Incoterms“ sąlyga nėra vien formalus trumpinys sąskaitoje. Ji nustato, kuriame etape pardavėjas perduoda riziką, kas organizuoja transportą ir kokias išlaidas prisiima kiekviena šalis.
Dažniausios problemos kyla, kai:
- sutartyje ir sąskaitoje nurodomos skirtingos sąlygos;
- nenurodoma konkreti pristatymo vieta;
- pirkėjas nežino, kokios vietinės išlaidos jo laukia;
- pasirenkama sąlyga neatitinka realaus transportavimo būdo;
- tiekėjo pasiūlyta transporto kaina atrodo patraukli, tačiau neapima išlaidų paskirties vietoje.
Pavyzdžiui, vien įrašyti FOB ar DAP nepakanka – būtina nurodyti ir sutartą uostą arba pristatymo vietą bei aktualią „Incoterms“ redakciją.
7. Ar transportavimo būdas atitinka krovinio savybes?
Prieš užsakant transportą, būtina tiksliai įvertinti, kas bus vežama.
Pavojingiems, temperatūrinio režimo reikalaujantiems, didelės vertės, negabaritiniams ar lengvai pažeidžiamiems kroviniams gali būti taikomi papildomi reikalavimai. Kai kurios prekės negali būti kraunamos kartu, vežamos įprastu konteineriu ar priimamos į pasirinktą terminalą.
Ekspeditoriui svarbu iš anksto pateikti:
- tikslų prekės aprašymą;
- svorį ir matmenis;
- informaciją apie pavojingumą;
- temperatūros reikalavimus;
- krovimo bei tvirtinimo ypatumus;
- informaciją apie krovinio vertę;
- pageidaujamus pristatymo terminus.
Nutylėta ar netiksli informacija gali lemti transporto priemonės pakeitimą, atsisakymą priimti krovinį arba papildomus mokesčius.
8. Ar teisingai apskaičiuota muitinė vertė?
Muitinė vertė ne visada sutampa su komercinėje sąskaitoje nurodyta prekių kaina. Priklausomai nuo pristatymo sąlygų, prie jos gali tekti pridėti transportavimo, draudimo, pakavimo, pakrovimo ar kitas su prekių pristatymu iki Europos Sąjungos sienos susijusias išlaidas.
Klaidos dažnai atsiranda, kai importuotojas neįvertina pasirinktų „Incoterms“ sąlygų arba muitinės tarpininkui nepateikia visos informacijos apie sandorį.
Prieš išsiunčiant prekes, verta patikrinti:
- kokios išlaidos jau įtrauktos į sąskaitoje nurodytą kainą;
- kas apmoka tarptautinį transportavimą ir draudimą;
- ar tiekėjas taiko nuolaidas ir kuo jos pagrįstos;
- ar nėra atskirai apmokėtų pakavimo, projektavimo, licencijų ar kitų su prekėmis susijusių išlaidų;
- ar deklaruojama vertė atitinka realiai sumokėtą arba mokėtiną kainą;
Pavyzdžiui, jeigu prekės perkamos EXW sąlygomis, sąskaitoje paprastai bus nurodyta tik prekių vertė tiekėjo sandėlyje. Tačiau, deklaruojant importą, gali reikėti įtraukti dalį paėmimo, eksporto formalumų ir transportavimo iki ES sienos išlaidų.
Kas turi pasirūpinti informacijos teisingumu?
Viena dažniausių importo problemų priežasčių – ne pats dokumento trūkumas, o neaiškumas, kas turėjo jį patikrinti.
Tiekėjas parengia sąskaitą ir pakavimo lapą, ekspeditorius organizuoja transportą, muitinės tarpininkas rengia deklaraciją, o importuotojas tikisi, kad visi reikalingi klausimai bus išspręsti proceso metu. Tačiau kiekvienas dalyvis mato tik dalį bendro vaizdo.
Tiekėjas turėtų pateikti tikslų prekių aprašymą, faktinį kiekį, vertę, svorį, pakuočių duomenis, informaciją apie kilmę ir turimus gaminio dokumentus.
Importuotojas turi įvertinti, ar prekė gali būti teisėtai įvežama ir pateikiama ES rinkai, ar jai taikomi papildomi reikalavimai bei pateikti visą su sandoriu ir muitine verte susijusią informaciją.
Muitinės tarpininkas pagal gautus duomenis parengia muitinės deklaraciją, tačiau negali patikrinti informacijos, kuri jam nebuvo pateikta. Jeigu prekės aprašymas pernelyg bendras, vien iš sąskaitos jis nebūtinai galės nustatyti tinkamą prekės kodą ar taikomus reikalavimus.
Ekspeditorius koordinuoja krovinio judėjimą, dokumentų perdavimą ir skirtingų proceso dalyvių veiksmus. Patyręs ekspeditorius gali pastebėti neatitikimus, užduoti papildomus klausimus ir perspėti apie galimą riziką, tačiau jis negali savarankiškai nustatyti nežinomos prekės sudėties, patvirtinti jos kilmės ar sukurti trūkstamo sertifikato.
Todėl saugiausias procesas prasideda nuo aiškaus susitarimo:
- kokius dokumentus pateikia tiekėjas;
- kas patikrina prekės kodą ir importo reikalavimus;
- kas apskaičiuoja muitinę vertę;
- kas organizuoja eksporto ir importo formalumus;
- kam perduodami galutiniai dokumentai;
- kas informuoja apie nustatytus neatitikimus.
Profesionalus ekspeditorius šiame procese tampa svarbia jungiamąja grandimi. Jo pareiga – ne perimti visų kitų dalyvių atsakomybę, bet padėti užtikrinti, kad reikalinga informacija laiku pasiektų tuos, kurie pagal ją turi priimti sprendimus.
Patikimas importas prasideda iki krovinio išvykimo
Krovinio išsiuntimas neturėtų būti pirmasis importo proceso žingsnis. Prieš jam pajudant, turi būti aišku, kas vežama, kokie dokumentai reikalingi, kaip prekės bus deklaruojamos, kokie reikalavimai joms taikomi ir kas atsakingas už kiekvieną proceso dalį.
Kelios papildomos valandos, skirtos informacijai patikrinti prieš išsiuntimą, gali padėti išvengti kelių dienų ar net savaičių vėlavimo paskirties vietoje.
„Gelna“ komanda padeda planuoti tarptautinių krovinių pervežimą, tikrina dokumentus ir iš anksto įvertina galimas transportavimo bei muitinio įforminimo rizikas. Jeigu planuojate importą ir norite būti tikri, kad jūsų krovinio kelionė neprasidės nuo klaidų, susisiekite su mumis dar prieš jį išsiųsdami.
Susisiekti su „Gelna“ pardavimų komanda.
